Atvėrę dailininko Alvydo Venslausko dirbtuvių duris, patenkame į kitą pasaulį. Pasaulį, kuriame nuo paveikslų nubyrėjusios idėjos maišosi su aliejiniais dažais ir storu sluoksniu gula ant žemės. Čia net oras tirštesnis, tarsi turėtų ne tik svorį, bet ir atmintį. Jaučiu, kaip įtariai mane stebi gėlėmis apibarstytos moterys nuo sienų. Daug mažų blizgančių akučių neramiai laksto po kambarį. O dailininkas juokiasi pasakodamas apie save, kūrybą ir keliones. Nejučia kartu imame laukti pavasario, kuomet dangų vėl nuklos spalvingi debesys, dažnai nusileidžiantys ir ant pašnekovo drobės.
– Negalėjau nepastebėti, kad jūsų paveiksluose dažniausiai vaizduojamos moterys ir gėlės. Ar tam yra kokia konkreti priežastis?
– O galite pasakyti, ar yra pasaulyje kas gražiau už moteris ir gėles? Aš kalbu visiškai rimtai. Mano paveikslai skirti ne parodoms, bet interjerui. Jei grįžęs po darbų ar laisvalaikiu žmogus gali pailsėti, atsipalaiduoti į juos žiūrėdamas – man tik smagiau. Juk vakare reikia mąstyti apie teigiamus dalykus, pasiduoti geroms mintims, o ne svarstyti, kokia gyvenimo prasmė. Mano paveikslai tam ir skirti: relaksacijai.
– Tapote tikras ar išgalvotas moteris?
– Yra tokia sena daina apie išgalvotą lietų ir vėją. Aš išgalvojau moterį. O jas tapydamas noriu suprasti jų paslaptis, pamatyti tai, ko jose plika akimi nematome.
„Žmogus yra didžiausias stebukladarys. Tikiu tik tais stebuklais, kuriuos padaro žmogus, o ne nukritusiais iš dangaus.“
– Kokia technika tapote?
– Dažniausiai ant drobės dedu faktūrą, kad atsirastų reljefas. Žinoma, jei darbas švelnesnis, faktūra nedera, tačiau jei noriu pasišvaistyti dažais – visuomet. Tai ypač tinka urbanistiniams paveikslams. Kartais mėgstu pratęsti paveikslus, tad tapau ir ant rėmų.
– Nesiplečiate toliau – ant sienų?
– Ne, ant sienų neteplioju. Tačiau viskas gyvenime keičiasi.
– Kaip atradote savo stilių?
– Manau, mano kūryba nuolatos keičiasi. Ypač tai matyti žiūrint į senų kūrinių fotografijas. Žinoma, tie pirmieji darbai man jau kartais atrodo nebeįdomūs. Juk natūralu, kad nuolat dirbdamas tobulėji, o aš dirbu tikrai daug. Tačiau neretai būna, kad menininkai sustoja, o jų darbai nekinta 20 ar daugiau metų. Juos labai lengva atpažinti.
– O kaip galima atpažinti jūsų darbus? Gal yra kokių išskirtinių detalių ar bruožų?
– Moterų veidai. Jų forma. Iš tikrųjų šios moterys šiek tiek panašios į mano dukterį.
– Ar lengvai, nedvejodamas pasirinkote menininko kelią?
– Blaškytis neteko. Nenorėjau būti nei aktorius, nei kosmonautas. Ant sąsiuvinių ir knygų terliojau nuo vaikystės. Kartais net tekdavo slėptis dėl to nuo tėvų. Be to, ir mama buvo savotiška menininkė – siuvėja ir gėlininkė. Visą laiką augau tarp gėlių. Ir pats dabar vasarą puošiu namus gėlėmis. Tai mano užsiėmimas – ne žmonos.
– Jei nebūtumėte dailininkas, būtumėte gėlininkas?
– Nežinia. Bent jau rėmus tikrai daryčiau.
– Kaip įsivaizduojate tobulą paveikslą?
– Kiekvienas žmogus tobulą paveikslą įsivaizduoja kitaip. Pagal savo vidinio pasaulio turtingumą ar požiūrį. Man tobulas paveikslas toks, kokį būtų galima nutapyti per pusvalandį. Kartais būna taip, kad dažų užtepu, delnu perbraukiu ir jau matau, kas bus. Tačiau kartais teplioju teplioju, rankas išsiteplioju, o galutinio vaizdo nematau. Čia tas pats, kas vaikystėje žiūrėti į debesis. Ko tik tu ten neįžvelgi! Ir arklius, ir dramblius… Tas pats ir su tapomais paveikslais. Idėjos atsiranda spontaniškai. Kartais naktį. Neretai tos naktys būna bemiegės ir ilgos. Guli, kankiniesi, galvoji. Puikiai žinau, kas yra kūrybinės kančios. Negali užmigt, mintys apie darbus nepalieka.
– Kur dar semiatės kūrybinių idėjų?
– Tapant vieną paveikslą, kyla mintis kitam. Tapyba man – ištisinis procesas. Jei atitrūkstu, išvažiuoju pailsėti, sugrįžus sunku vėl susikoncentruoti į darbą. Pirmą dieną išvis nieko negaliu padaryti. Nes kai atostogauju, apie kūrybą visai negalvoju, ypač jei atostogauju pietiniuose kraštuose. Ten net į galerijas nesinori eiti, jose negali rasti nieko įdomaus. Vien reprodukcijos, ryškios, akį rėžiančios spalvos. Lietuva labai turtinga. Tiek galerijose, tiek parodų salėse gali pamatyti daug įdomių darbų. Pietuose to neradau. Beje, galiu pasakyti, kad mūsų darbai labiau „išdirbti“, subtilesni.
– Vadinasi, atostogauti dažniausiai renkatės šiltuosiuose kraštuose?
– Nemėgstu žiemos, tad stengiuosi keliauti ten, kur šilta.
– Į kokį kraštą mielai sugrįžtumėte?
– Į Tailandą, Portugaliją. Tačiau dar daug kur nesu buvęs. Labai norėčiau nukeliauti į Pietų Ameriką.
– Ar yra menininkų, į kuriuos lygiuojatės, kurie jums yra autoritetai?
– Patinka A. Gražys, Š. Sauka. Be galo įdomūs jų darbai. Manau, didieji menininkai turi būti išprotėję ar balansuoti ant savotiškos ribos. Tuo jie išsiskiria. Todėl gali sukurti šį tą genialaus. Gal dėl to kai kurie ir narkotikus vartoja: kad pamatytų kitaip, daugiau. Tik alkoholis tam netinka – tuomet tik baltus arklius tapytum (juokiasi). Lietuvoje pilna gerų menininkų. Kita vertus, aš stengiuosi per daug dažnai jų kūrybos nežiūrinėti, kad nejučia nepradėčiau kopijuoti. O juk iškart matyti, ar žmogus iš savęs kuria, eina savo keliu, ar kopijuoja.
– Sakote, kad tikri menininkai išsiskiria iš minios. Kuo išsiskiriate jūs?
– Nežinau, kuo skiriuosi. Turbūt čia aplinkiniai galėtų geriau į šį klausimą atsakyti. Pats tiesiog gyveni ir apie tokius dalykus negalvoji. Arba mąstai visai kitaip nei kiti. Nors, žinoma, privalau turėti savo kiautą, kad netapčiau minios dalimi.
– Ar sutinkate nutapyti paveikslą, jei gaunate labai konkretų užsakymą?
– Dabar jau nebe. Kartą manęs paprašė nutapyti pienę suartame dirvožemyje. Pabandžiau, tačiau užsakovas pareiškė, kad jis visai kitaip tai įsivaizdavo. Deja, dar neišrastas aparatas, kuris galėtų tiksliai atkurti kito žmogaus mintis ir man perduoti (juokiasi). Tad teko atsisakyti tokio užsakymo.
– Ar darote savo paveikslų kopijas?
– Taip, kartais paprašo. Tačiau stengiuosi ką nors pakeisti, atnaujinti. Tiesiog per daug laiko užimtų nutapyti tikslią kopiją, be to, aš savo darbų netiražuoju, tik mėginu patobulinti temą.
– Galbūt turite kokį mieliausią paveikslą, kurio niekuomet neparduotumėte?
– Stengiuosi parduoti juos visus, nes esu įsitikinęs, kad ateityje dar bus tokių, kurių neparduosiu. Tačiau man labai artimas buvo paveikslų ciklas apie debesis. Ketinu jį pratęsti. Juk praplaukiantys debesys visuomet kitokie, juos galima nuolatos tapyti ir jie bus skirtingi. Gaila, kad žiemą niūru ir debesų nėra. Laukiu pavasario, kuomet dangus tampa spalvingesnis.
– Mėgstate tapyti ne tik debesis, bet ir miestus. Ar urbanistinė tapyba leidžia pailsėti nuo Jums įprastesnio žanro – moterų ir natiurmortų?
– Taip, gal todėl, kad ir aš, ir mano darbai netaptų per daug monotoniški. Dažniausiai tai nėra konkretus miestas, tiesiog miesto fragmentas, vaizdas pro langą. Miestą gali tapyti įvairiausiai. Jis turi daug veidų, tad ir juos atskleisti galima įvairiai. Be to, kiekvienas miestą, net ir nutapytą, supranta vis kitaip. Štai kartą vienas profesorius, pirkęs mano paveikslą, net papriekaištavo, kodėl aš namo sienas nelygiai nudažiau. Kiekvienas žmogus kūrinius vertina savitai. O techniškiems žmonėms norisi, kad viskas būtų labai kruopščiai atlikta. Tiesios linijos, lygiai užtepti dažai. Jiems svarbiau ne siužetas, o techninis atlikimas. Man aliejinėje tapyboje kaip tik gražu potėpiai, spalvų kaita. Juk į ją net ir žiūrėti reikia iš toli. Aš netgi tapau šiek tiek prisimerkęs, kad nematyčiau detalių – tik visumą.
– Kiek laiko jums trunka nutapyti paveikslą?
– Įvairiai. Kadangi tapau aliejiniais dažais, dažnai tenka palaukti, kol išdžius vienas sluoksnis, kad galėtum tepti kitą. Kartais toks nepabaigtas paveikslas kabo ant sienos mėnesį ir laukia savo eilės, kartais tokį apverčiu aukštyn kojomis ir tobulinu. Tačiau geriausias rezultatas išeina tada, kai ant vieno paveikslo užtapau kitą. Toks nepriklausomas daugiasluoksniškumas sukuria ypatingą spalvų žaismą.
– Vadinasi, nepasiduodate net tuomet, kai nepavyksta?
– Nedaužau jų ir nelaužau, kaip kiti. Tačiau mėgstu kurį laiką tokį darbą ignoruoti. O kartais būna, kad nepavykęs darbas be galo sužavi klientą ir šis, nieko nenorėdamas girdėti, jį įsigyja.
„Jei žmogus gyvena be paveikslų, tai jis yra baisiai sausa asmenybė. Toks žmogus gali ir katę į šulinį įmesti be jokio širdies skausmo. Ryšys tarp meno, žmogiškumo ir jautrumo – nenuginčijamas.“
– Kiek reikšmės teikiate paveikslo pavadinimui?
– Kartais būna tokių problemų. Aš nesu poetas. Kalbu teptuku, tad man kurti pavadinimus ne itin patinka, netgi erzina. Tačiau klientai kažkodėl labai jų reikalauja. Be pavadinimo palikti – irgi blogai. Kartą žmogus, įsigijęs mano paveikslą, specialiai manęs ieškojo, kad sužinotų tą nelemtą pavadinimą. Matyt, retkarčiais reikia paveikslą „įrėminti“ į konkrečią temą, kad visiems viskas būtų aiškiau ir paprasčiau. Žinoma, kartkartėmis pavadinimų reikia kaip paaiškinimų, kaip, tarkime, abstrakcijoje – būtinai reikia parašo, kad žmogus žinotų, kur paveikslo apačia. Tačiau liūdna, kai pavadinimas būna gilesnis ir išraiškingesnis nei pats paveikslas. O apskritai manęs antra paveikslo pusė visai nedomina.
– Kaip vertinate kūrybinę situaciją Lietuvoje?
– Man atrodo, kad visi, kurie dabar kuria, dirba ir stengiasi žymiai labiau nei anais laikais, prie rusų. Dabar ir kūrėjų daugiau, ir rezultatai geresni. Bet parodų mažiau, jos tarsi antraeilės. Jei nori apžiūrėti darbą – turi jį įsigyti arba nueiti į puslapį internete. Iš kitos pusės, gal taip ir gerai, žmonės labiau užimti – nenori ne tik į parodas, bet ir į galerijas vaikščioti.
– Ar lengva Lietuvoje išgyventi vien iš kūrybos?
– Įmanoma. Man paveikslai yra sielos, minčių, gyvenimo molekulės. Tik problema, kad dažnai žmonės nevertina menininko darbo, nesupranta, už ką čia reikia mokėti. O juk paveikslo kainą sudaro ne tik drobės ar dažų įkainiai. Kiek reikia įdėti pastangų ir laiko, kad galų gale būtų galima pamatyti rezultatą – autorinį paveikslą. Manau, jei žmogus gyvena be paveikslų, tai jis yra baisiai sausa asmenybė. Toks žmogus gali ir katę į šulinį įmesti be jokio širdies skausmo. Ryšys tarp meno, žmogiškumo ir jautrumo – nenuginčijamas.
– Kas darbe jus labiausiai vargina?
– Nelabai mėgstu bendrauti. Dažnai būna, kad netgi į dirbtuves atvykę klientai labai nuvargina. Daugiau nei 20 metų dirbu vienas, esu taip įpratęs, nemėgstu didelio kolektyvo, sambūrio. Net kai rengiu parodas prašau, kad nedarytų oficialaus atidarymo, kad tik man nereikėtų dalyvauti. Be to, man kartais nepatinka žmonių požiūris. Jis ne toks, kokį įsivaizduoju. Žmonės būna per daug įkyrūs, o retkarčiais per daug meilikauja. Tegul jie vertina mano darbus, bet tyliai, kad po to jų nuomonės netrukdytų man miegoti. Esu jautrus neprofesionaliai kritikai. Juk net sakoma, kad kritikai – tai nenusisekę menininkai.
– Kokia jūsų gyvenimo filosofija?
– Filosofija matyti iš paties gyvenimo. Galiu pasakyti, ką tik noriu, tačiau jei gyvenimas niekam tikęs, tai ir tie žodžiai bus niekam tikę. Stengiuosi gyventi teisingai, t. y. kad veiksmai nesiskirtų nuo žodžių.
– Kas gyvenime jums svarbiausia?
– Pirmoje vietoje – šeima, antroje – menas. Jei negalėčiau iš meno išmaitinti šeimos, eičiau dirbti taksistu.
– Manote, dirbdamas taksistu išmaitintumėte šeimą?
– Na, vis vieną kitą litą tikrai parvežčiau.
– Kaip praleistumėte tobulą dieną?
– Sunku pasakyti. Nebuvau Luvre. Vis svajoju ten nuvažiuoti. Bet tai būtų gera diena, o ne tobula. Galbūt praleisčiau ją kur nors ant kalno viršūnės. Sėdėčiau ten visą dieną, kažkur tarp žemės ir dangaus, kol nusibostų. Nes šiaip vis tiek tave kas nors ryte ar vakare suerzina, padaro ką nors netinkama ar pats „pasišiukšlini“. Juk įprastomis sąlygomis tobulos dienos nebūna. Tam būtina nuo visų atsiriboti, pabūti išretėjusiame ore.
– Ar tikite stebuklais?
– Ne. Žmogus yra didžiausias stebukladarys. Tikiu tik tais stebuklais, kuriuos padaro žmogus, o ne nukritusiais iš dangaus.